Pasakojimai nuo sofos: ne itin tiesus bokštas ir kiti su juo susiję reikalai (Piza, Italija)

...

Italija paskutiniu metu mums tampa pačiu geriausiu sprendimu, kai kažkuriuo metų laiku – o tai nutinka dažniausiai vėlų rudenį ar žiemą – pajuntame begalinį saulės bei mėlyno dangaus ilgesį. Nėra būtina italų krašte viešėti savaitę ar dvi, pakanka ir gerų trijų ar keturių dienų, kad po tokio tumpo „pabėgimo“ grįžtume į Liuksemburgo nesibaigiančio lietaus bei pilko dangaus karaliją jau visai kitaip nusiteikę. Net šypsotis kažkaip daugiau norisi. Ir darbinė rutina ne tokia pabodusi pasirodo. Žinoma, būtina sėkmingo „atsigavimo“ sąlyga, kad ir pačioje Italijoje būtų saulėta, na, bent jau dalį viešnagės laiko.


Šį kartą kažkurį vasario mėnesio savaitgalį prieglobsčio ieškojome Pizoje (Pisa) ir Florencijoje (Firenze). Oras stebuklingas nebuvo: viena diena buvo saulėta, kita – jau apniukusi, bet susumavę orą bei gautus įspūdžius galime teigti, kad namo grįžome nors ir nusivaikščioję, bet patenkinti ir pailsėjusiomis galvomis.


Planuodami kelionę, Pizai numatėme skirti daug mažiau laiko negu Florencijai. Visi aplink tik ir kalbėjo (taip pat pilna panašių pastebėjimų internete publikuojamuose straipsniuose bei patarimuose), kad Pizoje nelabai yra ko veikti: apžiūri pasvirusį bokštą, pasidarai selfį prie jo ar foto, kaip iš paskutinių jėgų gelbėji, kad tasai bokštas nenuvirstų, ir... viskas, toliau telieka visiškas nuobodulys.


Tuo tarpu Florencijoje, ohohoho, Florencijoje... :) Kas aš tokia, kad kvestionuočiau bendrą išmintį. Tai ir planas buvo maždaug toks: atskrendame į Pizą, pasižvalgome po „Stebuklų lauką“ (Campo dei Miracoli), kurio pastatai puikuojasi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše, „per kančias“ ištempiam mieste iki vakaro bei kitos dienos kelionės į Florenciją.


Viskas maždaug taip ir vyko: ramiai sau atskridome ir pasiekę miestą neskubėdami pėstute patraukėme link centro. Ėjome ne pačiu tiesiausiu keliu - nusprendėme „pasitaupyti“ ir iš karto nelėkti prie pagrindinio turistus masinančio objekto. Nes, kaip jau ką tik minėjau, o ką veiksime po to???

Pakeliui vis stabtelėdavome pasidairyti, paragauti ledų, atsigerti kavos. Beje, jei esi Italijoje, tai užsimanius kavos geriau kavinėse prašyti italiano alto nei amerikano, kadangi pastarąją ne itin skanią išverda. Turbūt be meilės daro..?


Pizos senamiestis yra jaukiai išraizgytas siaurų gatvių, apstatytas simpatiškai senstelėjusiais pastatais, nustebinantis šen bei ten išsimėčiusiomis labai senomis bažnytėlėmis, netikėtais skvereliais ar beatsiveriančiomis arkinėmis gatvelėmis.


Pasidairėme Emanuelio (Piazza Vittorio Emanuele), kurioje stovi didžioji dalis Pizos miesto administracinių pastatų, Garibaldžio (Piazza Garibaldi) ir Rugsėjo 20-osios (Piazza XX Settembre) aikštėse, pasisukinėjome parduotuvių pilnose (ir dėl to mėgstančių apsipirkti itin mylimose) Borgo ir Corso Italia gatvėse (Borgo Stretto ir Corso Italia).


Pakeliui užtikome labai simpatišką, architekto Džordžo Vazario (Giorgio Vasari; šios kelionės metu jo „ausys“ kišojo visur, tad teko galų gale išsiaiškinti, kas jis per vienas) dizainintais pastatais apstatytą „Riterių aikštę“ (Piazza dei Cavalieri).

Čia vis dar veikia Italijoje garsėjanti paties Napoleono įkurta aukštoji mokykla Scuola Normale Superiore, senus laikus mena „Laikrodžių rūmai“ (Palazzo dell'Orologio), kurių vieną bokštų – „bado bokštą“, nes viduramžiais jame keletas didikų su savo vaikais ir anūkais buvo numarinti badu – „Dieviškoje komedijoje“ („Pragaras“) paminėjo Dantė (Dante Alighieri), ir šv. Stepono riterių bažnyčia (Santo Stefano dei Cavalieri).


Galiausiai (bei neišvengiamai) pasiekėme tai, kuo Piza garsėja visų keliautojų tarpe, – maždaug 60 m aukščio svyrantį Pizos bokštą (Torre Pendente).


Kaip būsimoji Katedros varpinė XII a. pradėtas statyti bokštas svirti pradėjo beveik iš karto dėl padarytų negilių pamatų bei natūralaus žemės minkštumo – jie nebuvo pakankami atlaikyti bokšto svorį. Statybos buvo sustabdytos geram šimtui metų kol žemė stabilizuosis ir vėliau pratęstos kiek pakoreguojant bokšto sienų aukštį (vienoje pusėje jos yra aukštesnės). Tik baigus statyti varpinės bokštas nuo vertikalės buvo pakrypęs vienu laipsniu (apie 80 cm), o štai 1990 metais – jau visus penkis. Dabar bokštas sutvirtintas ir svirti dar daugiau jam nebėra šansų; jo nuokrypis siekia keturis laipsnius.

Būtent toks keistas pasvirimas eilinį varpinės bokštą pavertė išskirtiniu ir pradėjo vilioti smalsuolius. Nekalbu vien apie šiuolaikinius turistus. Juk Pizoje gyvenęs Galilėjas Galilėjus savo mokslinius kūnų kritimo eksperimentus irgi atlikinėjo ne kur kitur, o būtent iš šio bokšto.


Mudu su Vilmantu smalsumo taip pat nestokojame. Ką matė Galilėjus, norėjome pamatyti ir mes. :) Palikę kuprines saugojimo kameroje, užsikeberiojome į bokšto viršų pasižvalgyti į miestą iš aukštai. Vaizdai nenuvylė.


Tikrai rekomenduoju nepatingėti ir užlipti tuos kelis šimtus laiptelių.
Tiksliau, visus 251.

Patikėkite, nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Tiesa, kai kuriose vietose liposi sunkiau, matyt, priklausomai nuo bokšto pasvirimo. Tačiau tikrai nėra jokio nesaugumo lipant, jei kam tas pasvirimas atrodytų bauginantis.


Viršuje, be 360° miesto ir apylinkių panoramos, galima iš arti apžiūrėti didžiulius varpus, kurie skamba kasdien vidurdienį ir prieš Šv. Mišias.

Beje, bilietus užkopimui į „Pasvirojo bokšto“ viršų dėl viso ko buvome įgiję iš anksto konkrečiai datai ir valandai, tačiau paaiškėjo, kad bent jau mūsų lankymosi metu vietų buvo likę pakankamai, ir laisviausiai galėjome bilietą nusipirkti kasoje. Apskritai, man atrodo, kad vasario mėnuo buvo labai palankus lankytis Pizoje – turistų buvo labai saikingai, niekas nelipo ant galvos, o ir alkūnėmis nebadė.


Senųjų miesto sienų supama 8,8 ha „Stebuklų aikštė“ ar „Stebuklų laukas“ (nežinau, kaip čia gražiau lietuviškai pavadinti), kurioje stovi ne tik svyrantis bokštas, bet ir Pizos katedra, Pizos krikštykla ir išlikusios senosios kapinės, ne veltui taip pavadinta – man ji iš tiesų pasirodė nepaprastai graži.

Pilkšvai baltų pastatų sienos gražiai kontrastavo su skaisčiai žalia žole ir suteikė visam kompleksui elegantiškumo. Remdamasi sava, todėl labai subjektyvia, nuomone sakyčiau, Pizos „Stebuklų aikštės“ kompleksas išoriškai kur kas gražesnis nei Katedros aikštė (Piazza del Duomo) Florencijoje.
 

Šalia aikštės yra Šventosios dvasios naujoji ligoninė (Ospedale Nuovo di Santo Spirito), kurioje įsikūrę net du muziejai: Sinopijos (Museo delle Sinopie), kuriame yra laikomos specifiniu raudonu pigmentu pieštos freskos iš senovinių kapaviečių, ir Katedros (Museo dell'Opera del Duomo), kur, kaip ir rodo pavadinimas, saugoma didžioji dalis vertingų meno kūrinių, anksčiau buvusių Katedroje.

Apie romaninio stiliaus Katedrą (Duomo), dedikuotą šv. Mergelės Marijos Ėmimui į Dangų (Santa Maria Assunta), neturiu kažko ypatingo pasakyti. Joje saugomi Pizos globėjo šv. Rainerijaus kaulai (St. Ranieri), o Galilėjus savąją švytuoklės teoriją suformulavo bežiūrėdamas būtent į Katedroje besiūbuojančią smilkalų lempą (jos Katedroje dabar nėra). Iš išorės Katedra atrodo tikrai labai gražiai, bet juodu-baltu marmuru dekoruotas vidus nepaliko didesnio įspūdžio.


Pirkdami bilietus į bokštą neapdairiai neįgijome bilieto į visą kompleksą, tai šv. Jono krikštykla (Battistero di San Giovanni) ir senosios kapinės (Camposanto Monumentale) liko neaplankyti. Buvome jau susiruošę nusipirkti papildomus bilietus, bet paaiškėjo, kad tą kartą jų darbo laikas beveik baigėsi, todėl taip ir likome neišvydę, kas slypi šių pastatų viduje.

Truputį gaila, nes XII amžiaus viduryje romaniniu stiliumi statyta Krikštykla pasižymi puikia akustika ir laikoma viena didžiausių visoje Italijoje. Nors ir nepagalvotum, bet savo dydžiu (jei priskaičiuoti šv.Jono skulptūrą ant stogo) ji ne tik kad yra lygi su „Svyrančiu bokštu“, bet keliais centimetrais netgi lenkia jį.


Senosios gotikiniu stiliumi įrengtos kapinės taip pat įvardijamos kaip vienos gražiausių pasaulyje. Pasakojama, kad jos išdėstytos aplink šventą žemę, kurią XII a Ketvirtojo kryžiaus žygio metu iš Kalvarijos (arba Golgotos) kalno Jeruzalėje pargabeno tuometis miesto arkivyskupas.


Bevaikštinėdami netoli poguliaujančių ant saulės žmonių už tvoros-sienos su liūtu viena akimi užmatėme kapinių fragmentą, bet supratome, kad čia tik maža jų dalis ir tikrai ne pati gražiausia, nes iš aprašymo žinojome, kad jose turi būti įspūdingų arkų ir visokių kitokių architektūrinių elementų. Truputį gaila, kad praleidom progą visa tai apžiūrėti.

„Stebuklų aikštė“ sutemus ir ištuštėjus žmonių miniai irgi labai graži. Nors prie jos apšvietimo dar galima būtų padirbėti, o ne palikti visą darbą atlikti mėnuliui.


Nieko naujo nepasakysiu, bet Piza ne vien tik „Stebuklų aikštės“ pastatų kompleksu graži. Labai smagu mieste prasieiti lungarnais (lungarni), t.y. keliais, einančiais išilgai Arno upės, ar tai būtų Lungarno Mediceo, ar Lungarno Pacinotti, o gal Lungarno Galilei arba Gambacorti. Ne tik todėl, kad čia galima aptikti kokią įdomesnę kavinę ar piceriją, bet dar ir dėl to, kad abipus upės vis dar stovi įspūdingi (mažiau ar daugiau restauruoti) buvę turtingų pirklių namai ir dvareliai.


Mes vaikštinėjome šiais lungarnais jau tamsoje, bet minėtieji namai vis tiek darė įspūdį, gal net didesnį nei dienos metu, nes ne taip matėsi kai kurių jų apskurimas.


Pakeliui norėjome užsukti į mažą gotikinę Maria della Spina bažnytėlę (Chiesa di Santa Maria della Spina), bet vakare ji jau neveikė. O gaila...


Už tai liko laiko pasivaikščioti senamiestyje, pažiūrėti, kaip šeštadienio vakarą šurmuliuoja miestas, suvalgyti po picą, atrasti visokių simpatiškų spageterijų ir kitų įdomių kavinukių.


Pradžioje įrašo minėjau, kaip prieš važiuodama buvau beveik įtikinta (ir įsitikinusi), kad Pizoje nėra ką veikti ir žiūrėti, išskyrus josios pasvirusį bokštą. Tuo tarpu realybė pasirodė esanti kiek kitokia - mes net nespėjome visko, kas atrodė įdomu, apeiti  (į parduotuves net nosies nebuvome įkišę, jei ką). Spėju, kad arba su tais patarimais kažkas ne taip, arba mes kažkokie atipiniai turistai.


Bet kokiu atveju, turiu prisipažinti, kad įsimylėjau Pizą. Tam pakako nepilnos dienos. Ir nors išsipusčiusi turtingoji Florencija buvo nerealiai įdomi (apie tai kitame įraše), po Pizos ji jau neturėjo šansų. Mano širdis liko Pizoje ir nieko čia jau nepadarysi, nebent kada nors tie rožiniai akiniai ims ir nukris.
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)